„Moteris iš jūros“: Mogiliovo krantas
Tęsdamas tradicijas, Mogiliovo apskrities dramos teatras užbaigė sezoną premjera. Ir dar kokia! Teatro vyriausiasis režisierius Saulius Varnas naujai perskaitė norvegų klasiko Ibseno pjesę.
Nadežda Bunevič
Penki veiksmai virto dviem. Itin kompaktiškais. Sudėtinga dramaturginė drobė, persunkta simbolizmu ir subtilia psichologine detalizacija, ištvėrė ženklius sutrumpinimus ir literatūrinės medžiagos perstatymus. Radosi ir naujų, spektaklio kūrėjų sugalvoto teksto intarpų, dramai pridėjusių išskirtinio polifoniškumo. Jo suteikė vienu metu veidrodiniu principu besivystančios kelios atskiros, bet tarpusavy susijusios siužetinės linijos bei filosofinės temos: meilė ir santuoka, pasitikėjimas ir suvedžiojimas, laisvė ir jos ribos, pasirinkimo teisė ir atsakomybė už priimtą sprendimą, gyvenimas ir mirtis, realybė ir svajos. Ir visa tai išreikšta ne vien verbališkai, bet ir išsakyta teatro meno kalba.
Spektaklis privilioja grožiu, sužadindamas pačius slaptingiausius estetinius išgyvenimus. Ir nė truputėlio neatkartoja ankstesnių režisieriaus darbų, jau būtų kūrybinio tandemo su dailininke Jūrate Račinskaite dėka. Įprastai jų spektakliuose būna daugybė smulkmenų, kartais vos įžvelgiamų „juodo kabineto“ prieblandoje. Bet būtent tokie vietomis „nedasakymai“, o tarpais ir „nedažiūrėjimai“ sukuria tą mįslingai paslaptingą atmosferą, kuri ir tampa esmių esme.
„Moteris iš jūros“ ne tik išlaiko tą „kosminių ūkanų“, „kosminės miglos“ aurą, bet ir sustiprina jos poveikį. Tačiau rezultato pasiekiama visiškai priešingomis teatrinėmis priemonėmis! Scena, atvira dar iki prasidedant veiksmui, beveik tuščia ir artima nūnai itin madingam skandinaviškam (nepamirškite, veiksmas vyksta Norvegijoje) interjero stiliui. Šviesios grindys, tokia pat šviesi galinė uždanga – lyg didžiulis užuolaida pridengtas į jūrą žvelgiantis langas, keli balti rieduliai, tolėliau – labai panašios į juos pagalvės. Kairėje – žemyn padėtos ir į žiūrovų salę nukreiptos metalinės kopėčios: lyg dizainerio dėžutės-lentynėlės, lyg laivo trapas, lyg lieptelis tarp svajų ir realybės. Šią baltą, o apšvietimo žaismėje - turkio-akvamarino atspalvių,- begalinę erdvę suardo nebent keistas mėlynas žibintas, vienu metu primenantis ir švyturį, ir butelį – du priešingus, prieštaringus jūrinės romantikos atributus.
Binarinių opozicijų ir dialektinių jų tarpusavio ryšių seka išbarstyta viso spektaklio tėkmėje.
Virpantis drugelis – ir sustabarėję kojūkai, nepermaldaujamu bilsnojimu matuojantys gyvenimą. Lūpinė armonikėlė – ir švilpis su švilpukais. Lietsargis, kuriuo galima užsidengti nuo gyvenimo,- ir irklas, kuriuo galima irtis reikiama kryptimi. Didžiuliai muilo burbulai – ir ratas, kuris tampa žiedu, lanku, „iliuminatoriumi“, „sužiedavimu“, nimbu, virstantis žingsniu į priekį, kai Daktaras Vangelis tarytum „neria“. O iškyla iš... paralelės su karusele, kai herojus, tik pirmąkart pasirodęs scenoje, pakelia ant rankų abi savo dukras ir suka jas, kaip tai daro geriausi šokių kolektyvų solistai.
Jeigu pirmasis veiksmas baigiasi žodžiais „Asmenybė nesikeičia niekada“, tai antrasis tartum paneigia šį posakį. Elida veržėsi į jūrą, bet lemiamu momentu nepraranda žemės po kojomis – ir laiminga. Boleta prisiekinėjo, jog Arnholmas jos nedomina – ir sutinka su juo tuoktis. Hilda buvo maištaujanti paauglė – tampa švelnia mergina, ir tai net vizualiai išspręsta. Lyg amazonė ir tuo pat metu Kupidonas, ji iš pradžių šauna iš lanko (taikosi širdin?), vėliau atkakliai bilda kojūkais, ir, pagaliau, savo kvėpavimu sušildo paukščių lizdą, kuriame ritasi paukščiukai. Liungstranas tikina, kad moteris privalo prisitaikyti prie vyro-kūrėjo, derintis prie jo – ir jokiu būdu ne priešingai. O paskui – užsilipa ant kojūkų, kaip Hilda.
Bet viso to suvokimas ateina vėliau. Spektaklio metu tu užburtas teatro stebuklų. Daugiasluoksnės permatomos kilpos, perpintos pačiais įvairiausiais šviesos efektais, sukuria išties jūrines, beveik kosmines ūkanas ir alsuoja jūros drėgme. Veikiančiųjų asmenų, kurie pereina per „minkštą“ tų kilpų sieną, pasirodymas primena šešėlių teatrą: herojai tuo metu net juda kaip lėlės. Dar vienas šešėlių teatro variantas išnyra žvejybos scenoje. Pusiau skaidrus ekranas, kuriame mes stebėsime karoso balškymąsi, primena apverstą vandens paviršių. O šiurpus juodas laivo šešėlis – ryklį (beje, ši vaizdo projekcija – vienintelė visame spektaklyje). Šešetas turistų su fotoaparatais, kurie pasirodo pačioje spektaklio pradžioje, virsta tai jūrų nimfomis, tai akmenimis, kuriuos ridena jūros bangos, tai tų pačių bangų mūša, Piterio Breigelio vyresniojo „Palyginimo apie akluosius“ personažais. Žemyn nuleistos teatrinės sijos tampa ir sūpynėmis, ir ant bangų besisupančia valtimi, ir gimnastikos buomu, kuriuo reikia pereiti – lyg įtempta sielos styga, žengiant į nežinomybę. Jos ne atsitiktinai dvi – ne vien dėl „stereoefekto“. Elida ir Nepažįstamasis eis jomis vienas kito link, bet taip ir nesusitiks, nes... jie egzistuoja paraleliniuose pasauliuose.
Netikėtu sprendimu tapo į spektaklį įvestas pjesėje nesantis Autoriaus personažas. Po jo kauke (tikriau po baltai nudažytu veidu) slepiasi ne vien Ibsenas. Spektaklyje, kaip aukščiau minėta, daug papildomo teksto – apie ląsteles, kurios nuolat atsinaujina žmogaus kūne, apie vaiką, kuris nenori gimti ir šito prašo Viešpaties. Tokie „išpažinties“ momentai dažnai lydimi stop-kadrų. Varno mėgiami garso paletės „praplėtimai“ mikrofono dėka čia dar atlieka ir pasakojimui suteikiančio paslaptingumo „balso iš niekur“, ir „autoriaus paaiškinimų“ vaidmenis. Beje, Autorių vaidina Aleksandras Kulešovas (jis pasirodo ir Nepažįstamojo rolėje), o mikrofonines frazes, kurios skamba iš įrašo, įgarsino Ivanas Trusas, įkūnijantis Daktarą Vangelį. Tai minėtiems herojams suteikia ambivalentiškumo, o Nepažįstamojo figūra dar labiau nutolsta iš realybės į pasąmonę. Išties, ar būta garsiojo „berniuko“? Arba – ar netapo jis fantazijos vaisiumi? Juolab kad ir Vangelis pavaizduotas ne niūrus, gydymu „užsiciklinęs“ žmogus, kurio tik nusivylimą ir nuovargį palikęs gyvenimas jau praėjo, o kupinas jėgų vyras, turintis puikų humoro jausmą, neiššvaistęs noro mylėti ir rūpintis mylimaisiais.
Atviras pokalbis su žiūrovu vyksta keliais lygiais. Čia galima įžvelgti sąsajas su būsimąja Čechovo dramaturgija, Grino „Raudonomis burėmis“, kurortinio romano užuomazgomis, pasaka apie Pelenę, pamąstymais apie vidutinio amžiaus krizę, su moters psichologija ir pačia jos prigimtimi. „Kodiniais“, raktiniais, kertiniais Elidai tampa žodžiai „gera valia“. O žodis „privalu“ – atvirkščiai, iššaukia pasipriešinimą, vidinį protestą. Herojė lieka su savo vyru todėl, kad jis... paleidžia ją, patikėjęs jai pačiai savarankiškai pasirinkti savąjį likimą. Jau vien už tai moteris gali pamilti! O dar ji visada turi žinoti, kad yra reikalinga ir mylima. Paprastos tiesos?
Su kiekvienu Varno spektakliu ryškėja, kaip auga aktorių meistriškumas. Neatpažįstamus, įvaldžiusius visiškai kitą aktorinę manierą išvystame Ivaną Trusą, Aleksandrą Kulešovą ir ypač Vasilijų Galecą, be kurių, ko gero, neapsieinama nė viename režisieriaus spektaklyje. Tikru atradimu tampa Pavelas Zadvorskis. O kokie daugiabriauniai, gilūs šiame spektaklyje moterų paveikslai! Naujai atsiskleidžia Anželika Barčan. Iki pat širdies gelmių sujaudina Veronika Baranova. Žemiškesnė ir rūpestinga bei drovi tame pačiame Boletos vaidmenyje pasirodo debiutantė Aleksandra Afanasjeva. Dvi skirtingas Elidas sukuria teatro aktorė Natalja Kolokustova ir buvusi mogiliovietė, su skirtingais Maskvos teatrais bendradarbiaujanti Irina Jazvinskaja. Pirmosios herojė įvairiapusiškesnė, kosmiškai paslaptinga, lyg išausta iš jūros ir rūko. Antroji Elida savąją rolę praturtina, pripildo pastovesnių emocijų. Irina pati „įsiprašė“ į šį vaidmenį, planuoja ir toliau atvažiuoti vaidinti spektakliuose. Iš Maskvos – į Mogiliovą.
Tuo tarpu ateinančio sezono metu planuojama du Varno spektaklius parodyti Rusijos sostinėje. Tikiuosi, kad iš Mogiliovo į Maskvą važiuos ir „Moteris iš jūros“. O kol taip bus, Mogiliovo teatro direktorius Andrejus Novikovas jau praktiškai „sustygavo“ XIII Tarptautinio teatro forumo „М. @ rt.контакт 2018“ programą. Į Mogiliovą – pasisemti patirties?..
Gintautas Mieleika
