Interviu su Vladimiru Ponkinu – vienu iš vedančiųjų šiuolaikiniu dirigentu, profesoriumi, muzikos pedagogu, Rusijos liaudies artistu

Gerbiamas maestro, kokie likimo vingiai atvedė jus į Lietuvą? Kodėl pasirinkote mūsų šalį, kodėl – Klaipėdą?

Į Lietuvą - laimei – mane atvedė širdis. Tikrąją šių žodžių prasme. Mat ji buvo pradėjusi streikuoti, ir 2013 metais teko Maskvoje atlikti operaciją. Tačiau kardiologai perspėjo, jog artimiausiu metu man prireiks kardinalesnio gydymo ir patarė kreiptis į Lietuvos gydytojus. Jūs turite ne tik nuostabius profesionalus, bet – svarbiausia – pas jus puikiai sutvarkyta pooperacinės priežiūros sistema. Taip sutapo, jog kaip tik tuo metu, kai svarsčiau ir ieškojau Lietuvoje kardiologinės pagalbos, į mane kreipėsi Vaikų choro ir kamerinio orkestro „Salve musica“ dirigentas ir meno vadovas Kornelijus Pukinskis iš Šilalės. Jis, išvydęs internete skelbtas mano meistriškumo pamokas, pasiprašė į manuosius meistriškumo kursus - Master klasę. Būtent jis ir papasakojo apie tai, kad Klaipėdos muzikiniame teatre yra laisva vyriausiojo dirigento vieta. Kornelijus padėjo užmegzti ryšius, ir 2016 metų sausį aš susitikau su teatro vadovu Jonu Sakalausku. Mes greitai radome bendrą kalbą, nes aš turiu išties daug darbo muzikiniuose teatruose patirties. (Vladimiras Ponkinas 1996-1997 – Maskvos K. Stanislavskio ir V. Nemirovičiaus-Dančenkos vardo muzikinio teatro vyriausias dirigentas, pastatęs baletus: M. Bronerio „Užsispyrėlės sutramdymas“ , S. Prokofjevo „Romeo ir Džiuljeta“, V. Besedinos „Sulamita“,- bei D. Verdžio operą „Otelas“ ir N. Rimskio-Korsakovo operą „Pasaka apie carą Saltaną“. Nuo 1999 metų pradėjo bendradarbiauti su teatru „Gelikon opera“ (Maskva). 2002-2017 metais jis – šio teatro vyriausiais dirigentas, pastatęs operas: D. Šostakovičiaus „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“, A. Bergo „Lulu“, N. Rimskio-Korsakovo „Nemirtingasis Kaščėjus“, F. Pulenko „Karmeličių dialogai“, S. Prokofjevo „Nukritęs iš dangaus“, V. Džordano „Sibiras“. Tuo pačiu metu ketverius metus – nuo 2002 iki 2006 – buvo Galinos Višnevskajos operinio dainavimo centro (Maskva) vyriausiais dirigentas – red. past.) Lietuvos Kultūros ministerija pritarė mūsų kontraktui. Štai taip ir persikėliau. Aš gavau trijų metų trukmės leidimą gyventi čia bei atitinkamą pažymą, ir tai man leidžia tęsti meistriškumo pamokas – Master klases – Europoje.

Galų gale 2016 metų lapkritį mane sėkmingai operavo Jūrininkų ligoninėje – už tai aš dėkingas nuostabiam chirurgui kardiologui Gediminui Kundrotui,- atstatė – ir aš palaipsniui įsijungiau į darbą. Tiesa, gydytojai man sakė iki 2017 gegužės gyventi be emocinių ar fizinių krūvių, bet aš ėmiau patyliukais „partizanauti“ – labai jau išsiilgau darbo. Mes su teatro simfoniniu orkestru parengėme P. Čaikovskio kūrinių programą ir balandžio 8-ąją surengėme koncertą. Po koncerto jaučiausi puikiai ir dar kartą geru žodžiu paminėjau tiek gydytoją Gediminą, tiek visą Jūrininkų ligoninės personalą.

Persikelti su šeima – kardinalus ir išties drąsus sprendimas...

Taip, mus su žmona gąsdino, neva lietuviai nemėgsta rusų, juos engia, žodžiu, baidė net tuo, kad šalia Klaipėdos įsikūrusios NATO bazės, ir taip toliau. Bet kai mes atvažiavome ir savo akimis viską išvydome, supratome, kokie neteisūs buvo tie mums „gero“ linkėjusieji.

Klaipėda – nuostabus uostamiestis. Iš esmės, tai reiškia, jog čia stipri – įvardinsiu senu žodžiu – internacionalinė dvasia. O dar mums patiko, kad mieste gera ekologija, ramybė, komfortiška darbo aplinka. Su daugeliu čia galima bendrauti tiek rusų, tiek anglų kalbomis. Ir mes nepajutome nė menkiausio engimo ar diskriminacijos.

Dar labiau mus nustebino Palanga. Laikinai, kol neatsiras tinkamas butas Klaipėdoje, pagyventi nuostabiame kurorte mums pasiūlė teatro direktorius. Ir tai tapo maloniu papildomu „bonusu“: gyventi Palangoje – laimė. O galimybė puikiu keliu per pusvalandį pasiekti darbovietę man pasirodė tiesiog fantastika. Ypač prisiminus Maskvos mastelius ir jos amžinus transporto kamščius.

Kas po persikėlimo pasirodė sunkiausia ar netikėta?

Lietuva – įdomi šalis. Žmones čia nesiskubina pirštis į draugus, jie išlaiko distanciją, kurį laiką stebi. Negalėčiau pasakyti, kad tokį korektišką požiūrį į mane būčiau laikęs kažkokiu sunkumu, nes gan greitai supratau, jog barjerai išnyks per tiek laiko, kiek jo man prireiks, kad aplinkiniai imtų manimi pasitikėti. Tai išties nelengva, nes aš jiems – naujas žmogus, augęs kitokioje aplinkoje, kitoje terpėje. Bet aš iš supančių mane žmonių jaučiu geranorišką susidomėjimą. Be to, yra universalus raktas, padedantis spręsti daugumą problemų – tai muzika.

Taip, pati muzika nereikalauja vertimo – kitaip, negu repeticijos su orkestru. Kaip sprendžiate kalbos problemą?

Dauguma jaunų orkestro muzikantų geriau moka anglų kalbą, bet jie supranta ir rusiškai. Tad repeticijos vykdavo dviem kalbom. O po poros mėnesių buvau maloniai nustebintas, kad tie, kurie nemokėjo rusų kalbos, savo iniciatyva pradėjo jos mokytis.

Ar jūs patenkintas muzikantais? Jų disciplina, jų parengimo kokybe?

Pabrėšiu, jog muzikantai darbštūs ir uolūs, bet juk tobulumui ribų nėra., todėl orkestrinio muzikavimo kokybės problemų, savaime suprantama, esama. Kita vertus, aš suprantu ir orkestrantų problemas. Pagrindinė iš jų – repertuaras, kurį jie atlikdavo. Jie juk groja ir operetės spektakliuose, ir operoje, gi simfoninių koncertų sezono metu retai tebūna. O tam, kad augtum – reikia sudėtingų uždavinių, iššūkių, kuriuos įveikti būtinas rimtas ir labai kruopštus darbas. Tiek repeticijų metu, tiek dirbant savarankiškai, atliekant „namų darbus“.

Ar orkestre pakanka instrumentų? Juk jūsų lietuviškas debiutas buvo labai rizikingas. Pradėti nuo Vagnerio orkestrui buvo iššūkis...

Kiekvieną orkestrą galima padaryti tobulu it anglišką veją, jeigu puoselėti kokius tris šimtus metų. Tiek laiko mes, deja, neturime...

Vagneriškojo koncerto repertuarą aš rinkau atsižvelgdamas į orkestro galimybes. Tik va „Izoldos mirtyje“ iš operos „Tristanas ir Izolda“ reikėjo bosinio klarneto, o „Skraidančio Olando“ uvertiūroje – anglų rago. Mes šioms partijoms kvietėme muzikantus iš šalies. O šiaip instrumentų Vagneriui pakako.

Repeticijų metu aš mačiau, kaip keičiasi muzikantai, kaip, pavyzdžiui, atsigavo kontrabosininkai, kaip visi orkestrantai palaipsniui pardėjo jaustis stipresni, profesionalesni. Vagnerio muziką jie grojo pirmą kartą gyvenime, ir ši patirtis buvo jiems būtina. Mano nuomone, Mocartą arba Čaikovskį, kurio programą mes iškart po to rengėme, groti daug sudėtingiau. Reikia ypatingai susigroti, muzikantai turi būti ypač jausmingi, įsijautę, kad būtų galima atlikti, tarkime, Čaikovskio 5-ąją simfoniją.

Mes repeticijas pradėdavome nuo abėcėlės. Profesionalai supras, ką reiškia ne tik styginiais, bet ir pučiamaisiais grojantiems muzikantams keisti štrichus arba mokytis naujų vietoj jau įprastų. Bet, kaip aš jau sakiau, orkestro muzikantai darbštūs, ir greitai pajutome išaugusią kokybę. Vadinasi, dirbo, grojo namuose, rengėsi repeticijoms. Palaipsniui paties repetavimo procese buvo nebe įveikiami techniniai sunkumai, o imama suvokti pačią muziką. Buvo pradėta kitaip priimti mano žodžius, kitaip atsiliepti į pastabas. Bendra štrichavimo politika parodė, kaip įmanoma visiems tapti disciplinuotesniems ir, tuo pačiu metu, laisvesniems bendro darbo metu, nepamirštant apie precizišką ansamblio dermę.

Aš esu dėkingas orkestro koncertmeisterei Audronei Jurkonytei už palaikymą ir solidarumą. Kai mano pusėn stojo pirmasis smuikas, tai tapo papildomu argumentu permainų labui.

Pavaldumo ir laisvės orkestre paradoksą bandė įminti ir muzikos istorikai, rašantys apie dirigentus, ir Felinio filmą „Orkestro repeticija“ galime prisiminti. Vis tik dažniau skamba teiginys, kad orkestre demokratija, laisvė ir tolerancija – neįmanomos, nes kiekvienas dirigentas – diktatorius. Felinis tai parodė gerokai šaržuodamas...

Mano nuomone, viskas daug sudėtingiau. Ir dirigento profesijos neįmanoma įsprausti į kažkokius rėmus. Aš laikausi savo mokytojo, maestro Roždestvenskio, filosofijos. Genadijus Nikolajevičius sakė: „Orkestras – tai ne klavišų rinkinys, orkestras – tai subrendusių muzikantų, turinčių savąją pasaulio sampratą, savo skonį, sąskambis. Mano uždavinys juos organizuoti ir privilioti“. Muzikantai – kaip vaikai, su jais negalima čiauškėti, jie laukia, tikisi, kad į juos bus žiūrima rimtai. Ir tada momentaliai „įsijungs“ aktyvus mąstymas. Kaip pavyzdį galiu pateikti, kaip veikia britiškas muzikinis lavinimas. Ten orkestrantų ar solistų atranka vyksta jau nuo vaikystės. Ir po tokios selekcijos prasideda kruopštus darbas. Orkestro muzikantas – atskira profesija. Reikalaujanti vidinės disciplinos, aukšto profesionalumo ir gebėjimo jaustis komandos žaidėju. Todėl britų orkestrai garsėja tobula skambesio kokybe. Juos sudaro laisvos, kūrybingos asmenybės, sąmoningai prisiėmusios bendro darbo pareigą.

Ir jokių šansų laisvei pasireikšti?

Į klausimą apie discipliną ir demokratiją orkestre, apie pasirinkimo laisvę ir kitas fundamentalias laisves aš atsakau mąstytojo Spinozos žodžiais: „laisvė nėra anarchija, o įsisąmoninta būtinybė“. Ši XVII amžiaus sentencija aktualiai skamba ir mūsų laikais. Tad todėl simfoninį orkestrą galima laikyti laisvų žmonių, sugebančių vardan tikslo savanoriškai pasirinkti tam tikrus apsiribojimus, bendruomenės pavyzdžiu.

Ir vis dėlto: jūs diktatorius ar liberalas?

Aš negalvoju apie save kaip apie diktatorių ar liberalą. Man labai svarbu, kad kiekviena repeticija būtų kūrybinga, o kiekvienas koncertas klausytojams taptų atradimu kažko ypatingo, tokio, apie ką jie net nebuvo susimąstę.

Kurių dirigentų interpretacijos artimiausios Jūsų dvasiai?

Bruno Valterio, Otto Klempererio, kai kurie fon Karajano įrašai, Rafaelio Kubeliko, Mariso Jansonso ir, žinoma, mano mokytojo – Genadijaus Roždestvenskio.

Repertuaro išplėtimas pareikalaus, kad orkestre būtų vieni ar kiti instrumentai. Turbūt jūs jau susidūrėte su šia problema? Ar leis orkestro biudžetas didinti jo sudėtį ar į vienkartinius koncertus kviesite atskirus atlikėjus?

Pilnos sudėties orkestras – tai skambesio paletė, kurioje kiekvienas instrumentas, styginis ar pučiamasis, turi savo krūvį ir savo prasmę. Orkestro paletė kol kas nėra pilna, bet aš suprantu, kad kibti į atlapus teatro vadovui neįmanoma. Reikia remtis tokiu sąstatu, koks jau yra. Atskirais atvejais kviesime trūkstamus instrumentalistus. „Variagai“, t.y., kviestiniai muzikantai, dažnai būna profesionalumo pavyzdžiai, ir orkestrantams toks bendravimas duoda naudos, bet aš vis dėlto įsitikinęs, kad būtina auginti savo muzikantus. Jeigu norime turėti suderintą, jaučiantį vienas kitą daugiabalsį instrumentą, kurį vadiname simfoniniu orkestru. (simfonija iš gr. συμφωνία, simfonia – sąskambis, darnus skambėjimas – red. past.) Kai tik orkestro biudžetas leis, mes plėsime jo sąstatą. Ir pakilsime dar pora laiptelių aukščiau.

Kokia bus jūsų teatro repertuaro politika pastato remonto sąlygomis?

Klaipėdos Valstybinis muzikinis teatras rengiasi remontui, ir situacija bus vis sudėtingesnė. Reikia išmintingai tai ištverti, su viltimi, kad ateitis bus puiki. Teatro direktorius Jonas Sakalauskas – jaunas, kūrybingas žmogus, turintis vadovaujančio darbo patirties. Jis, man regis, geras strategas ir mato teatro ateitį. Jonas supranta, ką reikia daryti, kad ji būtų sėkminga. Man patinka, kad mūsų direktoriaus planai – ambicingi geriausiomis šio žodžio prasmėmis.

Visų pirma, mūsų teatras privalo būti atpažįstamas ir gerbiamas Lietuvoje. Ir 2016 metų operų pastatymai – Pučinio „Bohema“ ir Čaikovskio „Jolanta“,- mano nuomone, priartina mus prie šio tikslo.

Tikiuosi, kad viskas susiklostys teisingai, ir mes pradžiuginsime šalies melomanus Čaikovskio opera „Pikų dama“. Tai bus dar vienas mūsų teatro iššūkis, ir, visų pirma, iššūkis sau patiems. Žinau, kad skeptikai tuoj puls priminti, kad teatrui trūksta solistų, tačiau tai – techniniai klausimai, o jie yra išsprendžiami.

Kokia bus orkestro koncertinė afiša už tetaro sienų? Beje, jums atėjus, orkestrantų krūvis išaugo. Jie su tuo sutinka?

Muzikantai suprato, kad jų naujame gyvenime atsirado perspektyva ir bus daug ko įdomaus. Mes neketiname apsiriboti vien tik Klaipėda. Norime koncertuoti visoje Lietuvoje.

Muzikantai, jaučiantys, kad yra reikalingi, groja kitaip. Juk vyksta palaimingas energijos ir jausmų apsikeitimas su publika. O man labai svarbu, kad mano orkestrantai, atlikdami didžią muziką, jaustųsi esą laimingi.

Žinau, kad 2018 metų vasario 16-ąją Lietuva minės šalies valstybingumo atkūrimo 100 metų jubiliejų. Ir aš jau galvoju apie lietuvių kompozitorių programą šiam jubiliejui. Kaip ir iškilusis Čiurlionis, taip ir jūsų šiuolaikiniai kompozitoriai kol kas man – paslaptis. O man patinka įminti sudėtingas muzikines mįsles. Yra vienas kūrinys, kuris man labai patinka. Kompozitorė Nijolė  Sinkevičiūtė orkestrui parašė ne tik instrumentinę, bet ir vokalinę dalį. Įsivaizduojate, kaip gražiai skamba, kai orkestrantai dainuoja. Manau, kad publikai tai suteiks papildomo džiaugsmo. Ir, nenutoldamas nuo temos, pasakysiu, kad žaviuosi Kauno vyrų choru „Perkūnas“ bei jo meno vadovu ir dirigentu Romaldu Misiukevičiumi. Chorą pirmąkart išgirdau Maskvoje dar devintame dešimtmetyje. Tai buvo sukrečiama, įspūdis - nepamirštamas. Tikiuosi, kad mes sugalvosime ką nors su „Perkūnu“ ir mūsų orkestru.

Suprantate, aš privalau vesti orkestrą į viršų tokiais repertuaro laiptais, kurie jį stiprintų ir tobulintų. Todėl rugpjūčio 15 dieną Klaipėdoje mes grosime kitą Vagnerio programą, o solo partiją atliks Violeta Urmana. Aš nepaprastai laimingas, kad bendradarbiausime su pasaulinio lygio operos scenos diva. Toliau mes grosime Sibelijaus kūrinius – koncertą smuikui ir 2-ąją simfoniją. Vėliau norėtųsi atlikti Dvoržako 9-ąją simfoniją ir Rimskio-Korsakovo simfoninę siuitą „Šecherezada“, Rachmaninovo 1-ąjį koncertą fortepijonui (pirmąją redakciją).

Ar jau žinomi solistai?

Yra puikių muzikantų solistų, kurie laukiami pasaulinio lygio scenose. Tačiau jeigu jie menkai žinomi Lietuvoje, mano galimybės tampa ribotos, tad politika, susijusi su solistų kvietimu, koreguoja mano pageidavimus. Be abejo, aš suprantu, kad direkcija siekia ne tik tobulinti orkestrą, bet ir atsižvelgia į vietinės publikos interesus. Su ja taip pat reikia dirbti, kad ji noriai ir gausiai rinktųsi į teatrą.

Gal vertėtų pagalbon pasitelkti Sergejų Prokofjevą, Kamilį Sen-Sansą, Bendžameną Briteną? Dauguma būsimųjų klausytojų besivadovaudami jais, kaip kelrodžiais po simfoninius orkestrus, pradeda pažintį su klasikine muzika...

Gera mintis. Ir vietinio dramos teatro aktorius būtų galima įtraukti į bendrus koncertus. Bet ne vien jūsų išvardinti kompozitoriai kūrė lavindami žiūrovą. Pasaulyje esama daugybės kūrinių, kurie dar stipriau, nuotaikingiau gali ugdyti ir „prijaukinti“ jaunus klausytojus.

Per savo gyvenimą aš buvau surengęs daug vaikus ugdančių koncertų. Pavyzdžiui, labai harmoningai dera Rosinio uvertiūros ir Karlo Kolodi pasaka „Pinokio nuotykiai“, o Astridos Lindgren „Mažylis ir Karlsonas“ dera su Edisono Denisovo muzika. Antuano de Sent-Egziuperi „Mažąjį princą“ aktorius skaitė skambant Moriso Ravelio, Klodo Debiusi, Kamilio Sen-Sanso kūriniams. Viljamo Berdo, Antonino Dvoržako ir Džordžo Geršvino kūrinių fragmentai lydėjo Oskaro Vaildo „Kentervilio pilies vaiduoklio“ skaitymus. Tokios programos įdomios ne tik vaikams, bet ir jų tėvams.

Manau, ateityje galėtų būti įdomu ir Klaipėdoje panaudoti savo panašaus pobūdžio darbo su Maskvos orkestrais ir Krasnodaro simfoniniu orkestru patirtį. Tarp kitko, ten mes grojome ir patiems mažiausiems vaikučiams, net darželinukams. Aš juos netgi kviečiau prie dirigento pulto (juokiasi). Ir žinot, tai išties davė puikių vaisių. Vaikai augo susipažindami su klasikine muzika. O dabar jie jau eina į koncertus suaugusiems, ir Krasnodare šiuo metu visada anšlagai.

Belieka tik palinkėti išgirsti tokias programas, išvysti anšlagus ir Klaipėdoje. Beje, kai jūsų nebūna – ar užduodate orkestrantams „namų darbus?

Taip, žinodami būsimą programą jie dirba savarankiškai. Repeticijų procesas man – ne vien darbas su muzikiniu tekstu. Aš stengiuosi su muzikantais pasidalinti savo žiniomis apie kompozitorių, apie aplinką ir šalį, kurioje jis tuo metu gyveno ir kūrė. Ir man visada džiugu, kai suprantu, kad į tuos, kaip jūs pavadinot, „namų darbus“ įeina ir knygų skaitymas bei muzikos klausymas. Visada jaučiamas muzikanto nusiteikimo tobulėti kaip asmenybei lygis. Atliekama muzika tampa gilesnė, turtingesnė. Ir man patinka, kad orkestrantai sutinka atlikti ir tokius „namų darbus“.

Jūs ne tik vadovaujate orkestrui, bet ir daug dirbate kaip pedagogas. Ko Jūs laukiate ar reikalaujate iš savo studentų?

Visų pirma, žinių, visų antra – sugebėjimų. Ir žinios turi būti plačios bei išsamios, nes juk studentas ar stažuotojas sugeba užduoti tokių klausimų, nuo kurių gali galva susisukti. Turi būti pasirengęs atsakyti, ir, kartais, net labai išradingai. Tokiose situacijose neretai gelbsti humoro jausmas. Jei kalbėtume apie talentą ar gabumus, tai – atskira tema, nes dirigentas savo profesijos privalo mokytis visą gyvenimą.

Kalbant apie stažuotojus – koks turi būti jų pasirengimo lygis?

Itin pageidautina, kad jie mokėtų diriguoti – bent jau minimaliai. Bet jeigu yra tik noras diriguoti, aš galiu pradėti to mokyti nuo nulio. Tačiau tada prireiks daugiau laiko ir solidžių pastangų. Mano meistriškumo kursuose – Master klasėse – mokosi studentai, kurių pasirengimo tapti dirigentais lygis labai skirtingas, bet jie visi turėjo muzikinį išsilavinimą.

Ar kiekvienas muzikantas gali išmokti dirigento profesijos?

Išmokti – taip, bet gautas žinias pritaikyti... Galima tapti ryškiu koncertuojančiu dirigentu. Tačiau galima ir apsiriboti orkestro gyvavimui labai reikalinga jam vadovaujančio dirigento asistento, kuris su muzikantais iki pagrindinių repeticijų atlieka „juodraštinį“ parengiamąjį darbą, profesija.

Kokiu būdu galima patekti mokytis pas Jus?

Galima įstoti į Maskvos konservatoriją arba užsirašyti į mano tarptautinius meistriškumo kursus – Master klases. Mano asmeninėje interneto svetainėje visada galima sužinoti Master klasių tvarkaraščius. Tikiuosi, kad nuo rudens jie pasipildys dar vienu grafiku – meistriškumo pamokų, kurios vyks Lietuvoje, Palangoje. Ir ne tik pasipildys – viliuosi, kad šios pamokos vyks reguliariai.

Ar jūs ketinate priimti pilietybę? Juk tam reikia išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą, o kalba, pasak jos besimokančių, sunki.

Mes su žmona pamažėl mokomės kalbos, o mums padeda sūnus. Jam trys metai, jis „dirba“ vaikų darželyje. Įdomu, kad su juo vaikučiai taip pat bando kažką rusų kalba čiauškėti.

Žodžiu, gyvendamas Palangoje, jūs nesiilgite didžiosios Maskvos...

Čionykščio oro uosto dėka nuskristi į paskaitas Maskvos konservatorijos dirigavimo klasėje nėra jokių problemų. Kaip ir nukeliauti į bet kokį pasaulio tašką. Manau, kad ir pati Palanga ne kurortinio sezono metu galėtų tapti gera Europos baze dirigentų meistriškumo pamokoms – Master klasėms. Aš turiu tokių idėjų. Ir, regis, pradedu sulaukti vietinių palaikymo. Jaučiu, kad jų akys jau prie manęs priprato (juokiasi).

Gintautas Mieleika.